Šaltinis. http://versijos.com/2012/07/26/apgaules-anatomija-akciju-birzos-ir-pensiju-fondai/
Lietuvos valdžia drauge su bankininkais ir kitais laisvosios rinkos „ekspertais“ nuolat reklamuoja privačius pensijų fondus, kurie esą investuodami į pelningus vadinamuosius vertybinius popierius uždirbs mūsų pensininkams sočią ir laimingą ateitį.
***
– Ką apskritai reiškia šita „klestinti“ prekyba vadinamaisiais „vertybiniais popieriais“? – „Respublika“ paklausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Rolando PAULAUSKO, kuris jau 20 metų įdėmiai seka įvairius pokyčius tarptautinėse rinkose.
- Viskas čia labai paprasta: kada pinigų spausdinimas tapo visiškai nepriklausomas nuo nieko, šis verslas ir „suklestėjo“. Pirmiausia reikia grįžti į 1971-uosius, kai dolerio spausdinimas buvo atsietas nuo aukso standarto – nuo tada tie tušti spausdinti ar elektroniniai pinigai ir sukasi šioje virtualioje rinkoje. Šiandien pinigų kiekis, esantis virtualioje erdvėje, yra gerokai didesnis negu realios ekonomikos pinigai. Esu matęs tokius skaičius, kad 90 proc. šiandienės apyvartos yra grynai spekuliacinis biznis, t.y. tas vadinamasis finansinis kapitalizmas, ir tik 10 proc. pinigų sukasi realioje ekonomikoje.
- Šis 90 proc. biznis sukonstruotas finansinės piramidės principu? Jeigu taip, tai kodėl persekiojami visokie mavrodžiai su savo MMM, o ne tie, kurie tą patį daro milžiniškais mastais?
- Be jokios abejonės. Yra trys pagrindinės vadinamosios „vertybinių popierių“ biržos – NASDAQ, „Standart & Poor“ ir „Johnson & Johnson“. Čia reikia akcentuoti svarbų dalyką: pats sumanymas buvo gal ir neblogas. Tačiau tai buvo tais laikais, kai akcijų kaina buvo tiesiogiai susijusi su įmonės veikla, kai akcijų kaina buvo susieta su dividendų išmokomis ir kai galiojo aukso standartas. Tačiau dabar mažai kas žino, kad spekuliantai, kurie perka akcijas pasaulinėje rinkoje, į jokius dividendus nekreipia dėmesio, be to, jie ne visada ir mokami. Pavyzdžiui, „Microsoft“ kompanija ilgus metus nemokėjo jokių dividendų. Arba dar geresnis pavyzdys yra „Facebook“, kuris apskritai yra klasikinis, chrestomatinis tokio biznio variantas.
Sumanė Cukerbergas (Zuckerberg) su savo draugų kompanija užsidirbti, sukėlė isteriją, kad čia esą bus labai gerai, išleido papildomą akcijų emisiją, žmonės prisipirko šio šlamšto ir jau kitą dieną jų kaina pradėjo kristi – dabar jau prasideda teismai ir visokie tyrimai dėl apgavystės, tačiau traukinys nuvažiavo…
Tuo tarpu „Facebook“ kapitalizacija yra didesnė negu „Gazprom“, nors „Facebook“ neturi jokios realios reikšmės žmonių gyvenimui, tai yra greičiau pramoga, tokių „projektų“ pasaulyje sukasi daugybė ir jų galima prikurti dar kiek nori, nenaudojant jokių sąnaudų, – tai virtualus nieko nekainuojantis resursas. O „Gazprom“ yra reali ekonomika, gamyba, pagaliau ta pati šiluma. Tačiau „Gazprom“ kapitalizacija mažesnė už „Facebook“, jeigu skaičiuotume pagal tą kainą, pagal kurią buvo perkamos akcijos.
- Spekuliantų bei kitokių aferistų pajamos ir nuostoliai pažeidžia daugumos gyventojų interesus.
- Paimkime naftos kainas, kuriomis lygiai taip pat spekuliuojama. Pasaulyje yra gausybė perteklinių pinigų, kurie neturi jokios vietos ir jokios realios išraiškos, tačiau juos reikia kur nors padėti. Tuos tuščius pinigus be paliovos kepa ištisi konvejeriai, prirašantys vis naujus nuliukus kompiuteriuose. Tie, kurie operuoja tais tuščiais trilijonais, juos turi kur nors padėti, kitaip jie nuvertės. Tuomet tie virtualūs pinigai nukreipiami į „vertybinius popierius“, ypač į naftos biznį. Taip virtualūs pinigai iškelia naftos kainą, ši kaina yra grynai spekuliacinė, nes visiškai nesusijusi su realiu naftos poreikiu pasaulyje. O visa tai neišvengiamai atsiliepia ir mūsų benzino kainai – paprastas žmogus lieka pats „kraštutiniausias“ ir jis vis tiek už viską sumoka. Lygiai tas pats šiandien vyksta ir grūdų, metalo ar kokios nors kakavos rinkoje. Tiems, kurie sudaro sandorius, nereikia nei grūdų, nei metalų, nei naftos, nei tos kakavos. Tai yra tik grynai spekuliacinės operacijos ir machinacijos – jie ten paslepia savo pinigus, kad būtų išsaugota jų perkamoji galia. Tačiau paprastas žmogus, kuris niekuo nespekuliuoja, vis tiek buitinėje rinkoje yra priverstas viską pirkti nepalyginti brangiau, nei tai kainuoja realiai. Štai ir tiesioginis ryšys.
- Kitas tiesioginio ryšio pavyzdys, matyt, yra vadinamieji privatūs pensijų kaupimo fondai? Jie mums aiškina, kad esą pelningai kažkur investuoja mūsų pinigus ir dėl to neva gausime didesnes pensijas. Ar tai tiesa?
- Ten lygiai tas pats. Paimkime mūsų šitą privačių pensijų rinką. Pirmiausia reikia žinoti, kad 80 procentų šitos rinkos priklauso skandinavų bankams. Kitaip sakant, jie gauna iš mūsų „Sodros“ finansinius resursus ir už nieką neatsako, tačiau tais resursais laisvai naudojasi, kaip kam patinka. Ar tie sandoriai bus pelningi, ar nuostolingi – jie vis tiek pasiims savo aptarnavimo procentus, be to, jie turi galimybę šiuos pinigų srautus nukreipti jiems riekiama linkme. Tačiau vėlgi pati principinė šių fondų schema, pats sumanymas būtų neblogas, jeigu pasaulyje būtų normali ekonomika, o ne „finansinis kapitalizmas“, kuris nieko negamina, išskyrus tuščius besiblaškančius ir niekuo nepadengtus pinigus. Jeigu pinigai būtų investuojami į realią vertę turinčias akcijas ar nekilnojamąjį turtą, žmogus iš tikrųjų galėtų tą pensiją pasididinti…
- Tačiau ką tik kalbėjome, kad akcijų vertė anaiptol nėra reali, o virtualūs pinigai iškreipia pasaulio ekonomiką. Tai į ką konkrečiai tie fondai šiandien gali investuoti, kad uždirbtų mums pensijas? Ar tai irgi afera?
- Būtent todėl jie ir yra sukčiai. Pažiūrėkime, kas atsitiko dabar. Kadangi pinigų perteklius yra didžiulis, tai dirbtinai buvo išpūstos visų aktyvų kainos. Aš pats dažnai paklausiu savo pažįstamų, kurie deda pinigus į tuos privačius pensijų fondus: o jūs žinote, kur jie jūsų pinigus deda? Juk dažnas lietuvis naiviai įsivaizduoja, kad jie laiko tuos pinigus ir paskui jiems atiduos atgal. O juk jie tuos pinigus turi pelningai investuoti. Klausimas tik į ką jie juos gali investuoti? Jeigu nekilnojamojo turto rinka yra visame pasaulyje perkaitusi – tiek JAV, tiek Europoje nekilnojamojo turto kainos krinta. Nekalbant jau apie akcijų rinką, apie kurią kalbėjom ir kuri taip pat krinta, nes jau pasiekė savo augimo galimybių ribas. Trečias dalykas, kuris teoriškai galėtų būti pelningas, yra valstybių vertybiniai popieriai. Tačiau visos be išimties valstybės yra paskendusios skolose ir jų vertybiniai popieriai šiandien, švelniai tariant, taip pat yra rizikos grupėje. Tai kur šiandien tuo pinigus jie gali padėti? Jie nieko neuždirba ir negali nieko uždirbti, tik iš tų pinigų mokasi sau atlyginimus. Ši sistema funkcionavo apie 40 metų ir prasidėjo JAV, tačiau maždaug 10-15 metų ji buvo logiška, kol finansinis kapitalas visiškai neatitrūko nuo realios ekonomikos. Šiandien nėra tokių vietų, kur būtų galima saugiai padėti mūsų būsimų pensininkų pinigus. O tie, kurie sako, kad yra, arba nesupranta, ką šneka, arba sąmoningai meluoja.
- Visi tie privačius pensijų fondus reklamuojantys „ekspertai“ meluoja?
- Yra dar viena kategorija žmonių – tai tikintys žmonės. Tai yra savotiška religija. Dažniausiai, kaip ir bet kokioje religijoje, tie tikintys žmonės nekelia sau esminių klausimų – jie tiki, ir tiek… Tačiau jeigu žiūrėsime į situaciją blaiviai, matysime, kad pasaulis šiandien gyvena didžiulių perversmų išvakarėse. Jau dabar tai vyksta. Šiandien pasaulyje nėra žmonių, nekalbant jau apie „ekspertus“, kurie gali tiksliai pasakyti, į ką viskas išvirs po 2-3 metų, kada sprogs šitas „finansinio kapitalizmo“ burbulas. O kas bus po 10-20 metų, apskritai neįmanoma žinoti. Ekonomika nėra joks mokslas. Net Nobelis nebuvo įsteigęs ekonomikos premijos – ją sugalvojo bankininkai ir minėti spekuliantai, kuriems reikalingi dirbtiniai „autoritetai“, kad padėtų pūsti muilo burbulą apie „laisvą rinką“ ir mulkinti paprastus žmones. Lietuvoje taip pat: tarp tų žmonių, kurie save tituluoja ekonomistais ir finansininkais, yra labai mažai tokių, kurie susigaudo, kas vyksta.
Lietuvos valdžia drauge su bankininkais ir kitais laisvosios rinkos „ekspertais“ nuolat reklamuoja privačius pensijų fondus, kurie esą investuodami į pelningus vadinamuosius vertybinius popierius uždirbs mūsų pensininkams sočią ir laimingą ateitį.
***
– Ką apskritai reiškia šita „klestinti“ prekyba vadinamaisiais „vertybiniais popieriais“? – „Respublika“ paklausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Rolando PAULAUSKO, kuris jau 20 metų įdėmiai seka įvairius pokyčius tarptautinėse rinkose.
- Viskas čia labai paprasta: kada pinigų spausdinimas tapo visiškai nepriklausomas nuo nieko, šis verslas ir „suklestėjo“. Pirmiausia reikia grįžti į 1971-uosius, kai dolerio spausdinimas buvo atsietas nuo aukso standarto – nuo tada tie tušti spausdinti ar elektroniniai pinigai ir sukasi šioje virtualioje rinkoje. Šiandien pinigų kiekis, esantis virtualioje erdvėje, yra gerokai didesnis negu realios ekonomikos pinigai. Esu matęs tokius skaičius, kad 90 proc. šiandienės apyvartos yra grynai spekuliacinis biznis, t.y. tas vadinamasis finansinis kapitalizmas, ir tik 10 proc. pinigų sukasi realioje ekonomikoje.
- Šis 90 proc. biznis sukonstruotas finansinės piramidės principu? Jeigu taip, tai kodėl persekiojami visokie mavrodžiai su savo MMM, o ne tie, kurie tą patį daro milžiniškais mastais?
- Be jokios abejonės. Yra trys pagrindinės vadinamosios „vertybinių popierių“ biržos – NASDAQ, „Standart & Poor“ ir „Johnson & Johnson“. Čia reikia akcentuoti svarbų dalyką: pats sumanymas buvo gal ir neblogas. Tačiau tai buvo tais laikais, kai akcijų kaina buvo tiesiogiai susijusi su įmonės veikla, kai akcijų kaina buvo susieta su dividendų išmokomis ir kai galiojo aukso standartas. Tačiau dabar mažai kas žino, kad spekuliantai, kurie perka akcijas pasaulinėje rinkoje, į jokius dividendus nekreipia dėmesio, be to, jie ne visada ir mokami. Pavyzdžiui, „Microsoft“ kompanija ilgus metus nemokėjo jokių dividendų. Arba dar geresnis pavyzdys yra „Facebook“, kuris apskritai yra klasikinis, chrestomatinis tokio biznio variantas.
Sumanė Cukerbergas (Zuckerberg) su savo draugų kompanija užsidirbti, sukėlė isteriją, kad čia esą bus labai gerai, išleido papildomą akcijų emisiją, žmonės prisipirko šio šlamšto ir jau kitą dieną jų kaina pradėjo kristi – dabar jau prasideda teismai ir visokie tyrimai dėl apgavystės, tačiau traukinys nuvažiavo…
Tuo tarpu „Facebook“ kapitalizacija yra didesnė negu „Gazprom“, nors „Facebook“ neturi jokios realios reikšmės žmonių gyvenimui, tai yra greičiau pramoga, tokių „projektų“ pasaulyje sukasi daugybė ir jų galima prikurti dar kiek nori, nenaudojant jokių sąnaudų, – tai virtualus nieko nekainuojantis resursas. O „Gazprom“ yra reali ekonomika, gamyba, pagaliau ta pati šiluma. Tačiau „Gazprom“ kapitalizacija mažesnė už „Facebook“, jeigu skaičiuotume pagal tą kainą, pagal kurią buvo perkamos akcijos.
- Spekuliantų bei kitokių aferistų pajamos ir nuostoliai pažeidžia daugumos gyventojų interesus.
- Paimkime naftos kainas, kuriomis lygiai taip pat spekuliuojama. Pasaulyje yra gausybė perteklinių pinigų, kurie neturi jokios vietos ir jokios realios išraiškos, tačiau juos reikia kur nors padėti. Tuos tuščius pinigus be paliovos kepa ištisi konvejeriai, prirašantys vis naujus nuliukus kompiuteriuose. Tie, kurie operuoja tais tuščiais trilijonais, juos turi kur nors padėti, kitaip jie nuvertės. Tuomet tie virtualūs pinigai nukreipiami į „vertybinius popierius“, ypač į naftos biznį. Taip virtualūs pinigai iškelia naftos kainą, ši kaina yra grynai spekuliacinė, nes visiškai nesusijusi su realiu naftos poreikiu pasaulyje. O visa tai neišvengiamai atsiliepia ir mūsų benzino kainai – paprastas žmogus lieka pats „kraštutiniausias“ ir jis vis tiek už viską sumoka. Lygiai tas pats šiandien vyksta ir grūdų, metalo ar kokios nors kakavos rinkoje. Tiems, kurie sudaro sandorius, nereikia nei grūdų, nei metalų, nei naftos, nei tos kakavos. Tai yra tik grynai spekuliacinės operacijos ir machinacijos – jie ten paslepia savo pinigus, kad būtų išsaugota jų perkamoji galia. Tačiau paprastas žmogus, kuris niekuo nespekuliuoja, vis tiek buitinėje rinkoje yra priverstas viską pirkti nepalyginti brangiau, nei tai kainuoja realiai. Štai ir tiesioginis ryšys.
- Kitas tiesioginio ryšio pavyzdys, matyt, yra vadinamieji privatūs pensijų kaupimo fondai? Jie mums aiškina, kad esą pelningai kažkur investuoja mūsų pinigus ir dėl to neva gausime didesnes pensijas. Ar tai tiesa?
- Ten lygiai tas pats. Paimkime mūsų šitą privačių pensijų rinką. Pirmiausia reikia žinoti, kad 80 procentų šitos rinkos priklauso skandinavų bankams. Kitaip sakant, jie gauna iš mūsų „Sodros“ finansinius resursus ir už nieką neatsako, tačiau tais resursais laisvai naudojasi, kaip kam patinka. Ar tie sandoriai bus pelningi, ar nuostolingi – jie vis tiek pasiims savo aptarnavimo procentus, be to, jie turi galimybę šiuos pinigų srautus nukreipti jiems riekiama linkme. Tačiau vėlgi pati principinė šių fondų schema, pats sumanymas būtų neblogas, jeigu pasaulyje būtų normali ekonomika, o ne „finansinis kapitalizmas“, kuris nieko negamina, išskyrus tuščius besiblaškančius ir niekuo nepadengtus pinigus. Jeigu pinigai būtų investuojami į realią vertę turinčias akcijas ar nekilnojamąjį turtą, žmogus iš tikrųjų galėtų tą pensiją pasididinti…
- Tačiau ką tik kalbėjome, kad akcijų vertė anaiptol nėra reali, o virtualūs pinigai iškreipia pasaulio ekonomiką. Tai į ką konkrečiai tie fondai šiandien gali investuoti, kad uždirbtų mums pensijas? Ar tai irgi afera?
- Būtent todėl jie ir yra sukčiai. Pažiūrėkime, kas atsitiko dabar. Kadangi pinigų perteklius yra didžiulis, tai dirbtinai buvo išpūstos visų aktyvų kainos. Aš pats dažnai paklausiu savo pažįstamų, kurie deda pinigus į tuos privačius pensijų fondus: o jūs žinote, kur jie jūsų pinigus deda? Juk dažnas lietuvis naiviai įsivaizduoja, kad jie laiko tuos pinigus ir paskui jiems atiduos atgal. O juk jie tuos pinigus turi pelningai investuoti. Klausimas tik į ką jie juos gali investuoti? Jeigu nekilnojamojo turto rinka yra visame pasaulyje perkaitusi – tiek JAV, tiek Europoje nekilnojamojo turto kainos krinta. Nekalbant jau apie akcijų rinką, apie kurią kalbėjom ir kuri taip pat krinta, nes jau pasiekė savo augimo galimybių ribas. Trečias dalykas, kuris teoriškai galėtų būti pelningas, yra valstybių vertybiniai popieriai. Tačiau visos be išimties valstybės yra paskendusios skolose ir jų vertybiniai popieriai šiandien, švelniai tariant, taip pat yra rizikos grupėje. Tai kur šiandien tuo pinigus jie gali padėti? Jie nieko neuždirba ir negali nieko uždirbti, tik iš tų pinigų mokasi sau atlyginimus. Ši sistema funkcionavo apie 40 metų ir prasidėjo JAV, tačiau maždaug 10-15 metų ji buvo logiška, kol finansinis kapitalas visiškai neatitrūko nuo realios ekonomikos. Šiandien nėra tokių vietų, kur būtų galima saugiai padėti mūsų būsimų pensininkų pinigus. O tie, kurie sako, kad yra, arba nesupranta, ką šneka, arba sąmoningai meluoja.
- Visi tie privačius pensijų fondus reklamuojantys „ekspertai“ meluoja?
- Yra dar viena kategorija žmonių – tai tikintys žmonės. Tai yra savotiška religija. Dažniausiai, kaip ir bet kokioje religijoje, tie tikintys žmonės nekelia sau esminių klausimų – jie tiki, ir tiek… Tačiau jeigu žiūrėsime į situaciją blaiviai, matysime, kad pasaulis šiandien gyvena didžiulių perversmų išvakarėse. Jau dabar tai vyksta. Šiandien pasaulyje nėra žmonių, nekalbant jau apie „ekspertus“, kurie gali tiksliai pasakyti, į ką viskas išvirs po 2-3 metų, kada sprogs šitas „finansinio kapitalizmo“ burbulas. O kas bus po 10-20 metų, apskritai neįmanoma žinoti. Ekonomika nėra joks mokslas. Net Nobelis nebuvo įsteigęs ekonomikos premijos – ją sugalvojo bankininkai ir minėti spekuliantai, kuriems reikalingi dirbtiniai „autoritetai“, kad padėtų pūsti muilo burbulą apie „laisvą rinką“ ir mulkinti paprastus žmones. Lietuvoje taip pat: tarp tų žmonių, kurie save tituluoja ekonomistais ir finansininkais, yra labai mažai tokių, kurie susigaudo, kas vyksta.
