Tuo metu aš domėjausi filosofija, ypač egzistencine, teatru, dramaturgija ir kitais dalykais. Kitaip sakant, sirgau tuo metu, madingomis ligomis.
Egzistencinė filosofija analizuodavo žmogų įstatydama jį į kritines, ribines situacijas.
Noras žudytis atsiranda tuomet kai tarp individo ir visuomenės yra tam tikras konfliktas arba išsiderinimas. Taip iškilo klausimas išanalizuoti kitus kritinius atvejus tarp individo ir jo aplinkos, o tiksliau visuomenės.
Ir vienas iš tokių kritinių atvejų kai aiškiai atsispindi visuomenės ir individo santykis yra tuomet kai individas atsiduria situacijoje kurioje yra verčiamas išduoti savo tėvynę.
Egzistencinė filosofija analizuodavo žmogų įstatydama jį į kritines, ribines situacijas.
Noras žudytis atsiranda tuomet kai tarp individo ir visuomenės yra tam tikras konfliktas arba išsiderinimas. Taip iškilo klausimas išanalizuoti kitus kritinius atvejus tarp individo ir jo aplinkos, o tiksliau visuomenės.
Ir vienas iš tokių kritinių atvejų kai aiškiai atsispindi visuomenės ir individo santykis yra tuomet kai individas atsiduria situacijoje kurioje yra verčiamas išduoti savo tėvynę.
Išdavikas ir didvyris
Įsivaizduokime karą. Priešas pagauna "liežuvį" iš kurio reikalauja išduoti savo tėvynę. Tėvynė tai šio žmogaus tėvai, broliai, seserys, draugai, giminaičiai, bendraklasiai, bendradarbiai ir t.t. Kitaip sakant visi tie žmonės kuriuos jis yra sutikęs savo gyvenime, kurie sudarė jo aplinką, jo sociumą.
Sąlygos tokios: jei išduodi, pats lieki gyvas, bet žūsta visi artimieji, kaip ir sakiau, tėvynė.
Jei neišduodi, pats netenki gyvybės, bet tėvynė išlieka.
Situacija kaip matot sudėtinga, arba-arba.
Parinksime du herojus. Tegul vienas iš jų bus mylimas tėvų, senelių, brolių seserų, gražiai auklėtas, jame atskleisti potencialūs jo gebėjimai. jis yra gerbiamas ir vertinamas savo tėvynainių. Pavadinsiu jį teigiamu herojumi.
O antras tegul bus iš asocialios šeimos kurio niekas nemyli, yra apleistas. Jis apleistas iki tokio lygmens, kad negali niekaip sugyventi su bendraamžiais, klasiokais, bendradarbiais. Kitaip sakant jis yra asocialus, tai yra atmestas pačios visuomenės a priori.
O dabar bandykime įsivaizduoti kokius išgyvenimus patirs vienas ir kitas herojai. Bandykime įsivaizduoti kaip jie jausis, ką išgyvens ir kaip jų išgyvenimai pasireikš poelgiuose.
Taip vadinamas, teigiamas herojus susidurs su vidine problema kuri pasireikš: jam bus skaudu suvokti, kad jo artimieji, kurie jį mylėjo ir viską darė, kad jis pataptų žmogumi turės žūti ar kaip nors kitaip kentėti.
Arba. Sakysim, kad jis bus kankinamas ir neatlaikęs išduos. Tuomet jis išgyvens kaltės jausmą, kuris gali būti nepakeliamas. Ir šio jausmo stiprumas bus tiesiogiai proporcingas tam gerumui kurį jis patyrė iš artimųjų. Tai yra iš tėvynės. Suvokęs tai jis gali turėti pakankamai jėgų atlaikyti baisiausius kankinimus.
O ką išgyvens neigiamas herojus? O lygiai tą patį ką išgyvena bet koks gyvūnas. Gelbės savo kailį. Gelbės savo kailį ir darys tai ko iš jo tuo metu reikalaujama. Ir jis bus teisus. Visiškai teisus. Nes žmogiško faktoriaus pas jį nėra. Nu nėra ir tiek. Nes žmogišką faktorių suteikia jo visuomenė, aplinka, sociumas.
Sakysim švelnesnė išdavimo forma kai perbėga mokslininkai, specialistai iš šalies į šalį ar į kitą firmą nes jiems paprastai pasiūlo aukštesnį įvertinimą ar socialinį statusą nei jie turi toje ar anoje visuomenėje.
Štai tokie mano samprotavimai buvo maždaug 30 metų atgal. Šiandien aš mąstai jau kiek kitaip. Ko gero giliau ir plačiau. Šiandien galiu pasakyti tik tai, kad tuo metu išgyventas kaltės jausmas manyje pagimdė žmogų. Nes tik kaltės ir gėdos išgyvenimai gimdo žmogų. Koks ten tas žmogus, toks... bet užuomazgos tikrai jau gimsta, o tai vadinama, kad gimė taškas širdy.
Pratęsimas bus, bet šias tris dalis jau galiu pateikti į viešumą.
Sąlygos tokios: jei išduodi, pats lieki gyvas, bet žūsta visi artimieji, kaip ir sakiau, tėvynė.
Jei neišduodi, pats netenki gyvybės, bet tėvynė išlieka.
Situacija kaip matot sudėtinga, arba-arba.
Parinksime du herojus. Tegul vienas iš jų bus mylimas tėvų, senelių, brolių seserų, gražiai auklėtas, jame atskleisti potencialūs jo gebėjimai. jis yra gerbiamas ir vertinamas savo tėvynainių. Pavadinsiu jį teigiamu herojumi.
O antras tegul bus iš asocialios šeimos kurio niekas nemyli, yra apleistas. Jis apleistas iki tokio lygmens, kad negali niekaip sugyventi su bendraamžiais, klasiokais, bendradarbiais. Kitaip sakant jis yra asocialus, tai yra atmestas pačios visuomenės a priori.
O dabar bandykime įsivaizduoti kokius išgyvenimus patirs vienas ir kitas herojai. Bandykime įsivaizduoti kaip jie jausis, ką išgyvens ir kaip jų išgyvenimai pasireikš poelgiuose.
Taip vadinamas, teigiamas herojus susidurs su vidine problema kuri pasireikš: jam bus skaudu suvokti, kad jo artimieji, kurie jį mylėjo ir viską darė, kad jis pataptų žmogumi turės žūti ar kaip nors kitaip kentėti.
Arba. Sakysim, kad jis bus kankinamas ir neatlaikęs išduos. Tuomet jis išgyvens kaltės jausmą, kuris gali būti nepakeliamas. Ir šio jausmo stiprumas bus tiesiogiai proporcingas tam gerumui kurį jis patyrė iš artimųjų. Tai yra iš tėvynės. Suvokęs tai jis gali turėti pakankamai jėgų atlaikyti baisiausius kankinimus.
O ką išgyvens neigiamas herojus? O lygiai tą patį ką išgyvena bet koks gyvūnas. Gelbės savo kailį. Gelbės savo kailį ir darys tai ko iš jo tuo metu reikalaujama. Ir jis bus teisus. Visiškai teisus. Nes žmogiško faktoriaus pas jį nėra. Nu nėra ir tiek. Nes žmogišką faktorių suteikia jo visuomenė, aplinka, sociumas.
Sakysim švelnesnė išdavimo forma kai perbėga mokslininkai, specialistai iš šalies į šalį ar į kitą firmą nes jiems paprastai pasiūlo aukštesnį įvertinimą ar socialinį statusą nei jie turi toje ar anoje visuomenėje.
Štai tokie mano samprotavimai buvo maždaug 30 metų atgal. Šiandien aš mąstai jau kiek kitaip. Ko gero giliau ir plačiau. Šiandien galiu pasakyti tik tai, kad tuo metu išgyventas kaltės jausmas manyje pagimdė žmogų. Nes tik kaltės ir gėdos išgyvenimai gimdo žmogų. Koks ten tas žmogus, toks... bet užuomazgos tikrai jau gimsta, o tai vadinama, kad gimė taškas širdy.
Pratęsimas bus, bet šias tris dalis jau galiu pateikti į viešumą.
