Puslapiai

2018 m. kovo 3 d., šeštadienis

Analinis vektorius. Paskaitos konspektas






 Pradėjau konspektuoti vektorinės psichologijos paskaitas. Darbas nelengvas, bent jau man. 
Manau, kad iš konspekto galima susidaryti įspūdį kokio tai lygio paskaitos. 
 O gal kas nors galėtų padėti. Nes aš per dieną turiu tik kelias valandas laiko ir tai ne visada. O įrašų turiu kažkur apie 100 valandų. 

 




Mes genetiškai negalim perduoti ankstesnių kartų patirties. Kaip pasidaryti akmeninį kirvuką, ietį, lanką, kaip jais naudotis.
 Oi, kaip būtų gerai jei mūsų ankstesnių kartų patirtis persiduotų per genus. Tėvas profesorius, motina mokslų daktarė. Gimsti jau ir nuo kokių trylikos metų esi ir profesorius ir mokslų daktaras.
 Deja taip nėra. Kiekviena karta turi visko mokytis iš naujo.
 Atsiranda papildomas noras-perduoti ankstesnę patirtį sekančiom kartom.
Kai pagrindiniai medžiotojai išvyksta į medžioklę kažkas turi pasilikti ir saugoti vaikus ir moteris. 23 min. todėl tai namisėdos ir šiandien.
 Kita, svarbi jų savybė tai pedagogika. Reikia paauglius mokyti karo meno. Bet tam, kad mokyti reikia pačiam mokėti. Todėl tokie vaikai nuo mažens aktyviai mokosi. Net jei nėra labai gabūs, bet stengiasi. Kiekvienas noras gamtoje yra aprūpintas savybėmis. Nebūna noro jei nėra savybių.
 Pirmoji savybė norint gerai mokytis yra atmintis. Todėl mes turime labai gerą  atmintį. Mes vieni iš tų kurie prisimena ankstyvą vaikystę. ...o ar tu atsimeni....o, aš tai atsimenu....aš ir tą ir aną prisimenu. Raktiniai analinio vektoriaus žodžiai.
Praeitis ir tik praeitis yra mano stichija. Ateities aš  bijau nes ji man neaiški. Tai ne mano stichija. 32
Aš daug ką prisimenu ir jaučiu dėkingumą, bet taip pat aš prisimenu ir viską kas buvo bloga, pikta, negera. Esu kerštingas. Galiu atkeršyti ir po 10 metų ir po daugiau ypač tiems, kas mane mažą skriaudė. Arba esu be galo dėkingas ir jaučiu kaltę....ilgai jaučiu kaltę.
Mums komforto geometrija yra kvadratas, tiesios linijos.  Vot atėjau pas  vaikystės draugą, gyvenimu pasiskųsti, sėdžiu, kalbamės, o pas jį ant sienos priešais mano akis paveikslas nelygiai kabo, pasviręs, mane nervuoja. Aš jam sakau pataisyk paveikslą, jis nelygiai pakabintas. O jis pasižiūrėjo, bet nemato. Teko pačiam pataisyti.....kažkur 1,5 mm nelygiagretus sienos ir lubų susikirtimo linijai. Va tokie mes. Užėjau į dukters kambarį, o jos sąsiuviniai ir knygos ant stalo nelygiai sudėtos....nu kas iš jos gali išaugti.... Į ką ji atsigimė. Lyg ir panaši į mane, bet jau tokia netvarkinga.
 Obuolys nuo obels netoli  tekrente.  Tai čia pas obelis, o pas žmones pas obelį gali  gimti pomidoras. Pas analinio vektoriaus tėvus gali gimti odos vektoriaus vaikas arba atvirkščiai.
 Pas mus linijos tiesios, jei kreivos, nėra komforto. Daliname mes viską taip pat po lygiai. Mes taip ir per gyvenimą einame tiesiai ir vaikus mokome, kad eitų per gyvenimą tiesiai, teisingai, principingai. Ta prasme mes esame priešingybė odos vektoriui, kuriuos laikome prisitaikėliais, laviruojančiais, nes mes nuo savo kurso nenukrypstame. 42
 Tuo tarpu odos vektorius mato trajektoriją, o ne tiesias linijas. todėl jie  būna taiklūs šauliai. Taip pat odos vektorius yra lankstūs, greitai prisitaikantys prie aplinkos. Bet mums, analininkams jie atrodo kaip laviruojantys, prisitaikėliai.
 Todėl save mes vadiname principingais, o juos vadinu žmonėmis be principų.
 Tuo tarpu odos vektorius analinį priima kaip užsispyrusį, nelankstų, be kompromisinį, su kuriuo sunku susitarti.
Mes tiesūs ir teisingi ir kalbam tą ką matom. Sakysim skamba telefonas, mama sako pakelk ir jei manęs ieško sakyk, kad manęs nėra. Pakelia toks vaikas telefoną ir sako: mama man sakė, kad jos nėra namie. Mums sunku iškraipyti realybę. Mes nepajėgūs ją iškraipyti. Mes visur ir visada einame tik tiesiai, žolynų nemindome. tai tie odininkai žolynus mindžioja nes jiems svarbu kuo trumpesnis atstumas, jie viską taupo. Todėl kai mes matome užrašą ŽOLYNO NEMINDYTI mus tai žeidžia nes čia  ne mums parašyta.
todėl tiesios linijos, po lygiai ir t.t. neleidžia mums iškraipyti informacijos. Kokią informaciją mes gavom, tokią ir  turim perduoti. Todėl mes geri pedagogai, istorikai, archeologai, analitikai, kriminalistai. Mes tipiniai konservatoriai. Jei kas nors man padarė ką nors  gero tai  aš turiu atsidėkoti ir grąžinti....lygiai tiek atgal.  Jei aš negaliu atiduoti tolygiai, jaučiuosi kaltas. Galiu nepriimti dovanos nes būsiu nepajėgus atiduoti.
 Bet lygiai taip pat kaip aš prisimenu gėrį, aš prisimenu ir blogį, skausmą kurį man kažkas padarė, įžeidė, nuskriaudė, pažemino. Pav. man atrodo, kad seserį tėvai mylėjo labiau nei mane. Seserį mylėjo 60 procentų, o mane tik 40. Todėl jaučiuosi nuskriaustas ir atsiranda noras keršyti. 54
 Tokius dalykus išgyvena tik analinio vektoriaus turėtojai. Daugiau nei vienas vektorius tokių aistrų neturi. 61
Analinio vektoriaus mąstymas yra sisteminis analitinis. visą gautą informaciją jis susistemina, išanalizuoja ir sudėlioja savo galvoje po neuronines dėžutes ir  visokius skyrius. Tiesą pasakius kaip ir išorėje. Jis viską sudėlioja ir susistemina į dėžutes, lentynėles ir visada žino kas kur padėta.
 Mes viską tvarkome lėtai. O kur skubėti būnant oloje. Mes ne medžiotojai kurie turi viską spręsti gretai pagal aplinkybes. Pas mus ir visi organai dirba lėtai, o kojos mūsų trumpos, dažnai šleivos, kreivos, pilnapadžiai. Pas mus viskas priešingai nei pas odos vektorių. Nes  odos vektorius turi miklias ir greitas kojas. Bet mūsų rankos stiprios. Mes neaukšti, bet tvirtai sudėti, kresni. Bet mūsų  auksinės rankos. Mes viską mokam daryti patys, o ir mėgstam tai daryti. Esam geri meistrai, o jei turim dar ir akių vektorių tai esam geri juvelyrai. Taigi, mūsų stiprios rankos ir mes pirmieji kurie moka sugniaužti kumštį ir muštis.
 Esame geri mokiniai ir noriai mokomės, viską smulkiai aiškinamės, klausinėjam,  domimės įvykio ar reiškinio  detalėmis. Kas vėliau mums praverčia kaip geriems analitikams. Lygiai taip pat kai mes būsim pedagogais mokėsim labai smulkiai detaliai viską išdėstyti.
 Išvysto analinio vektoriaus namuose viskas tvarkinga, gražiai sudėta, švaru, dėžutės  su užrašais ir t.t. Pas neišvystytą analinio vektoriaus atstovą gali būti viskas priešinga:, nešvaru, netvarkinga ir t.t.
 Bet  jei  bus netvarka pas odos vektoriaus asmenį tai dar nereiškia, kad jis neišvystytas. Reikalas tas, kad pas jį tvarka nėra vertybė. Taigi, pas odos v tai gali  būti normalu, o pas  analinį jau ne.
 Taigi mes esame auksinės rankos ir pirmieji amatininkai vėliau netgi chirurgai, neurochirurgai.Keletas žodžių apie terminologiją. Jinai nelabai malonu neįgudusiai ausiai. Bet tai terminologija tikrai reikalinga ir ne  tik todėl, kad ją Froidas sugalvojo. Tai medicina ir kai  būsimi daktarai mokosi padėti žmonėms jie mokosi lavoninėse ir daro visą  eilę mums  nemalonių dalykų. Kaip ir nemalonių. 89
Kaip atpažinti analinį vaiką. Jei trumpai tai  taip vadinamu analiniu periodu, kai mokomasi sėdėti ant puoduko, jis paprastai sėdi ilgiau nei kiti vaikai. O ir vėliau tai toks žmogus kuris tualete pasėdi ilgiau. Neretai jo tualetas  būna tuo pačiu ir biblioteka kurioje mėgsta pasėdėti. Jis yra švarus ir to reikalauja iš aplinkinių. Pav. staltiesė turi būti švari, ant jos  negali būti jokių dėmelių. Ir taip visur. Pav. reputacija.
 Kai mes žinom  šituos dalykus augindami vaiką, mes galim iš jo išauginti gerą mokslininką, pedagogą, specialistą, bet jei nežinom, o sprendžiam pagal save...rezultatai gali būti priešingi. Galim išauginti sadistą, prievartautoją ir šiaip nelaimingą žmogų.
 Aš esu švarus visur. galiu medaus bačką išvalyti nuo šaukšto deguto. Galiu rasti klaidą. Aš meistras pamatyti klaidas. Kur? visur: mokinių sąsiuviniuose, programoje, skaičiavimuose,  tyrimuose, avarijų analizėje ir t.t. Aš perfekcionistas, pedantas. Nes tik aš  žinau labai gerai. Aš jaučiu malonumą ieškodamas klaidų. Mano raktinis žodis yra profesionalas. Aš visur siekiu profesionalumo ir pats toks esu. Aš vertinu patirtį ir moku kaupti patirtį. Mes esame ekspertai ir trokštame jais būti.
 Kritika ir savi kritika  tai mes, nes tik išvystytas analinis vektorius gali būti savikritiškas. Ties, mes galim būt ir priešingi, galim būti viskuo  nepatenkinti ir užsiimame kritikanstva.
 Kai odos vektoriaus motina stengiasi analinį vaiką gainioti . O ji tai daro iš geriausių ketinimų....pagal save sprendžia. Šiam vaikui atsiranda stresas ir gali prasidėti vidurių užkietėjimas. Odos vektoriaus motina tokį vaiką skaito stabdžiu, ji nori gero, ji nori, kad jis suspėtų su šiuo bėgančiu pasauliu, į darželį reikia, o jis vis dar ant puoduko sėdi....nu kiek galima, kada tu baigsi. 114
 Vaikas myli mamą, vaikas stengiasi, bet jam niekas nesigauna. Prasideda vidurių užkietėjimas ir kitokios bėdos. Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų yra atidėtas gyvenimas. Kai kažką pradėti yra be galo sunku.
Ar galima kaltinti  tokią mamą? Ne. Juk ji nori tik gero, pagal save. Juk i neturi tikslo užauginti niekšą, nusikaltėlį. Ne. Ji mąsto pagal save, plokščiai.
Dažnas konfliktas  su tokia mama paprastai atrodo taip: vaikas kažką pasakoja lėtai detaliai, o  odos vektoriaus motinai nuobodu klausytis. Ji pertraukia. O jei pertraukia tokį vaiką tai jis vėl pradeda nuo pradžių. Nu kiek tu gali, šitą jau pasakojai. Ir prasideda tokiam vaikui virškinimo sistemos sutrikimai arba net mikčiojimas. O dažniausiai  vidurių užkietėjimas.
 tokiu būdu pav. iš odos vektoriaus vaiko galima išauginti gerą inžinierių, karininką, vadybininką ir t.t. jei teisingai auklėsi, o galima išauginti ir vagį, kleptomaną, sukčių ir pan.
 Lygiai taip galima iš analinio vaiko išauginti gerą specialistą, auksinių rankų meistrą, pedagogą, o galima ir destruktyvų kenkėją, kritikanstvą, kitaip sakant vietoj žmogaus mėgstančio švarą jo priešybę purvintoją, vartojantį tualetinę leksiką visur kur tik galima. 125
Ir tampa toks žmogus ne tas, kuris ieško klaidos tam, kad ją ištaisyti, o priešingai, stengiasi įvesti klaidą, kad sugadinti sistemą ir dėl to  visai nereikia žinoti mokslą ar reiškinį. Tam, kad purvinti visai nereikia žinoti. Jie nesistengia žinoti, bet jie stengiasi paniekinti, pažeminti, vartoja tualetinę leksiką, keiksmažodžius.
Čia yra svarbūs du momentai. Pirmas: kai toks žmogus yra neišsivystęs, kitaip sakant sužalotas iš vaikystės nelabai protingų tėvų; antras: kai negali realizuoti savęs,  kai yra nerealizuotas. Tuomet jis taip pat elgiasi kaip, kad būtų neišsivystęs. Sakysim koks nors politikas negalėdamas realizuoti savo idėjų stengiasi kitas idėjas niekinti, žeminti, klijuoti etiketes. 125
 Pagrindinis konfliktas kuris paprastai vyksta tarp analinio  vaiko ir odos vektoriaus motinos yra tas, kad oda mus gainioja, negali pakęsti mūsų lėtumo, pedantiškumo. Tokiu būdu vaikas nesijaučia apsaugotas ir pergyvena stresą, kuris paprastai pasireiškia sfinkterių susitraukimu. Taigi, prasideda  vidurių užkietėjimas. Tuomet vaikas papuola į dvigubus spąstus. Kuo ilgiau jis atideda defekacijos aktą, tuo skausmingiau ji vyksta dėl visos eilės fiziologinių dalykų. 
 Normalus analinis vaikas jaučia malonumą išsivalydamas, o čia pradedamas jausti priešingas tam malonumas, susilaikymas. 
Primenu, kad jautrios odos vaikas jei yra pastoviai mušamas pradeda jausti malonumą ne nuo švelnumo, o nuo mušimo nes pas jį išsidirba ten kažkoks  narkotikas kuris kompensuoja skausmą. 
Čia yra pagrindinė vektorinės psichologijos mintis. Jei malonumo negalima pasiekti vienokiu būdu, jis siekiamas patirti kitokiu būdu, bet būtinai  išgyvenimai paverčiami malonumu. Vietoj švelnumo (odos vektorius), išgyvenu skausmą ir tampu  mazochistu. Vietoj švaros (analinis vektorius) mėgaujuosi purvu. Vaikuose tai iškart matosi. Pirmiausiai jie aplink save kuria maistinį purvą. Jie  teplioja maistą aplink save. Vėliau kurs  tualetinį purvą. O dar vėliau socialinį, visuomeninį purvą. Kuris socialiniuose tinkluose pasireiškia kaip priekabiavimas, kritikanstva. Visur ieškoma prie ko prikibti, supurvinti, sumenkinti ir t.t.
 Kitaip sakant aš ieškau ne klaidos, o priešingai,  stengiuosi įkišti klaidą į  bet kokią sistemą. Ir tam man visai nereikia žinoti sistemą, mokslą. Tam, kad rasti klaidą reikalinga žinoti, bet tam, kad purvinti, įvesti klaidą, žinot nebūtina.
 Ir taip, aš atidedu defekaciją nes man malonu, nors žinau, kad skaudės. Kuo ilgiau atidedu tuo labiau skaudės. Tai čia fiziologija. Bet su tokia pačia logika aš žiūriu į viską. Aš atidedu  darbus, reikalus kuriuos reikia padaryti ir pagaliau aš atidedu gyvenimą. Moksliškai tai vadinasi PROKRASTRINACIJA. Po skausmo paprastai ateina palengvėjimas. Tai man įsirašo visam gyvenimui. Aš taip ir elgiuosi. Pirma padarau skausmą, o paskui turi ateiti palengvėjimas. Pirma įžeidžiu, o paskui atleidžiu. Pirma suspaudžiu žmoną, kad jos net šonkauliai braška, o paskui atleidžiu. Man taip atrodo, kad yra gerai. 
 Aš tampu patologiškai negalintis priimti sprendimų. Sakysim ateinu į parduotuvę pirkti dantų šepetėlio. O ten ne vienas, o net trys skirtingi šepetėliai. Ką daryti? Aš noriu nusipirkti  geriausią. Skaitau instrukcijas, klausiu pardavėjos. O ji sako....va šitas geriausias. O kodėl? Ji, aišku nežino. Skaitau instrukcijas, lyginu, galvoju. Vėl klausiu. Po dviejų valandų, nutariu, kad reikia pagalvoti. Visą savaitę galvoju, ateinu į parduotuvę ir vėl viskas iš naujo. Pardavėja jau ir raudonuoja ir mėlynuoja, ją jau dėmėmis išpylė. Jai bloga nuo manęs, o aš vis  neapsisprendžiu. Nes aš noriu išsirinkti geriausią, aš perfekcionistas. 147







Komentarų nėra: